Indrė Bareikienė atvirai prabilo apie savo sveikatos būklę ir pastarųjų metų išgyvenimus, kurie, kaip pati sako, pakeitė jos požiūrį į gyvenimą ir kasdienybę. Žinoma visuomenininkė ir socialinių iniciatyvų autorė neslėpė – šiuo metu ji gyvena su diagnoze, kuri lemia nuolatinį skausmą.
Savo įraše socialiniuose tinkluose ji pasidalijo mintimis apie tai, kaip keičiasi žmogaus santykis su skausmu laikui bėgant. Anot Indrės, iš pradžių tai atrodo kaip nuolatinė kova, bandymas išgyventi ir ignoruoti nemalonius pojūčius, tačiau ilgainiui ateina momentas, kai tenka susitaikyti su realybe. Ji pabrėžė, kad didžiausia stiprybė kartais slypi ne kovojime, o priėmime to, ko šiuo metu pakeisti neįmanoma.
Indrė atvirai rašė, kad skausmas tapo jos kasdienybės dalimi – kartais intensyvesnis, kartais labiau nutolęs, tačiau visada esantis šalia. Ji pripažįsta, kad būna dienų, kai jėgų tiesiog nebėra, o nuovargis nuo nuolatinio diskomforto tampa psichologiškai sunkus. Vis dėlto ji pabrėžia, kad būtent susitaikymas padeda lengviau kvėpuoti ir nebesigraužti dėl to, ko negali pakeisti.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Savo pasidalijime ji taip pat kalbėjo apie vidinius pokyčius ir artėjantį keturiasdešimtmetį. Pasak jos, šis gyvenimo etapas jai neatrodo kaip pabaiga ar senėjimo ženklas – priešingai, tai tampa laiku, kai atsiranda daugiau laisvės būti savimi, atsisakyti svetimų lūkesčių ir gyventi taip, kaip iš tiesų norisi.
Indrė pabrėžė, kad net ir gyvenant su skausmu galima atrasti prasmę kasdienybėje. Ji dalijosi mintimi, kad gyvenimas nesustoja net tada, kai yra sunku – jis tiesiog įgauna kitą formą, kitą tempą ir kitą jautrumo lygį. Būtent tai, anot jos, išmokė ją labiau vertinti paprastas akimirkas.
Jos atvirumas sulaukė daug palaikymo iš sekėjų. Žmonės dalijosi savo patirtimis, siuntė padrąsinimo žinutes ir dėkojo už drąsą kalbėti apie temas, kurios dažnai lieka nutylėtos. Daugelis pabrėžė, kad tokie pasidalijimai padeda jaustis mažiau vienišiems savo pačių išgyvenimuose.
Šiandien Indrė savo situaciją priima kaip gyvenimo dalį, kurią reikia ne slėpti, o išmokti su ja gyventi. Ir nors skausmas niekur nedingo, ji sako radusi būdą, kaip su juo sugyventi, neprarandant savęs.
